rudinė

rudìnė sf. (2) K, Sch191, Š, DŽ; SD357, Sut, N, M, Kos54 prastas (ppr. padėvėtas) milinis apsiaustas: Sermėgos Varėnos rajone vadinamos „jarmokaičiais“, „rudinėmis“ rš. Nuo lietaus gerai ir rudìnė Rgv. Berno rudìnė visai nukiuro Krkl. Šaltas ruduo, o trumpa rudìnė Tvr. Apsivilk rudine, sermėgos gaila valkioti po šlapius krūmus Pbs. Tas žmogelis neturėjo gero drabužio, tik jam davė nuplyšusią rudìnę BM245(Zp). Apsivilk naują žakietką, negi eisi su ta rudine ant žmones Ps. Kaip ir kokie vargšai: rudìnėm šitom [apsivilkę], atbrizgę rankovės LKT301(Šmn). Apsivilkčiau ta rudine, kur mergytė jaučius ginė JD977. Da rudìnę užsimečiau ant to maišo Erž. Davė ilgą rudìnę ir tą be skverno Sdb. Ir jis rudinę apsivilkęs ėjo laukan LC1883,1. Rudìnę pametęs, padrumst į upę Jrk20. Nuo dulkių delto gerai ir rudinė Skp. Kuriam taip patiko vokiečių švarkai, lai jau apsikarpo rudinaitės skvernus ir lai nešiojasi sveikas LzP. Viena ruda rudinėlė, antra da rudesnė JD305. Siūk man, tėveli, siūk man, senasai, ilgąją rudinėlę, žemąją kepurėlę (d.) Slk. Ant pečių gi rudinėlė, tai bus mano pastogėlė LTR(Sb). O jūsų rudinėlės tik ligi kelių ir tos apiplyšę kaip ubagėlių LMD(Pn). Kas negludnas dėl tėvynės, tas nevertas ir rudinės A1884,373. Nors rudìnė išnešiota, žiurkių skūroms apvedžiota (d.) Plv. ^ Ruda rudinėlė, žalia kepurėlė (morka) An, Pnd. Lipau per tvorą – sumindžiau poną su ruda rudine, su žalia kepure (agurkas) LTR(Vlk).

◊ rudìne raudonóji nusistebėjimui reikšti: Tai tu, rudìne raudonóji, ką mes šnekam, ir užrašo! Vl.